Šuns maisto pakuotėje daugiausia pasako trys vietos: žodis „visavertis“ arba „papildomasis“, sudėties sąrašas ir lentelė „analitinės sudedamosios dalys“. Pirmasis parodo, ar maistą galima duoti kaip vienintelį kasdienį racioną, antrasis – iš ko jis pagamintas, trečioji – kiek jame baltymų, riebalų ir mineralinių medžiagų. Visa kita pakuotėje – nuotraukos, šūkiai, spalvos – jau rinkodara.
„Visavertis“ ir „papildomasis“: svarbiausias žodis pakuotėje
Visavertis pašaras – tai maistas, kuris vienas pats patenkina visus šuns mitybos poreikius. Papildomasis pašaras to nedaro: tai skanėstai, kai kurie konservai ir priedai, skirti tik daliai raciono.
Šis žymėjimas privalomas visoje Europos Sąjungoje pagal reglamentą dėl pašarų tiekimo rinkai ir naudojimo. Jei šuo kasdien ėda tik papildomąjį produktą, ilgainiui jam gali pritrūkti vitaminų ar mineralinių medžiagų, net jei dubenėlis visada pilnas. Todėl pirmas dalykas, kurio verta ieškoti pakuotėje, yra ne mėsos rūšis, o šis vienas žodis.
Šalia jo nurodoma, kokiam gyvūnui maistas skirtas: šuniukams, suaugusiems, vyresniems, mažų ar didelių veislių šunims. Tai ne formalumas – augančio šuniuko ir aštuonerių metų šuns poreikiai skiriasi iš esmės.
Sudėties sąrašas: tvarka pagal svorį
Sudedamosios dalys pakuotėje surašomos mažėjančia tvarka pagal svorį gamybos metu. Kas parašyta pirma, to recepte daugiausia.
Čia slypi mažiau žinomas niuansas. Šviežioje mėsoje apie 70 procentų sudaro vanduo, kuris gaminant sausą maistą išgaruoja. Todėl „šviežia vištiena“ pirmoje vietoje dar nereiškia, kad galutiniame granulių svoryje jos daugiausia. Įrašas „džiovinta vištiena“ ar „vištienos miltai“ nurodo jau nusausintą žaliavą – jos baltymų indėlis didesnis, nei galima spėti iš pavadinimo.
Nė vienas iš šių variantų nėra blogas. Geriausia, kai sąrašo pradžioje matomi aiškiai įvardyti gyvūninės kilmės baltymų šaltiniai – „vištiena“, „lašiša“, „ėriena“, – o ne tik bendros kategorijos.
Ką reiškia žodis prieš mėsos pavadinimą
Pavadinimo formuluotė pakuotės priekyje parodo mažiausią įvardytos sudedamosios dalies kiekį. Europos gyvūnų augintinių maisto gamintojai laikosi bendrų ženklinimo taisyklių, pagal kurias:
- „vištienos skonio“ – vištienos mažiau nei 4 procentai;
- „su vištiena“ – ne mažiau kaip 4 procentai;
- „gausu vištienos“ – ne mažiau kaip 14 procentų;
- „vištienos patiekalas“ ar „vištiena“ pavadinime – ne mažiau kaip 26 procentai.
Tad du maišai su ta pačia vištos nuotrauka gali skirtis kelis kartus. Tikslus procentas visada nurodomas sudėties sąraše, skliaustuose prie sudedamosios dalies.
Analitinės sudedamosios dalys: keturi pagrindiniai skaičiai
Lentelėje „analitinės sudedamosios dalys“ nurodomi žali baltymai, riebalų kiekis, žalia ląsteliena ir žali pelenai. Žodis „žali“ reiškia ne tai, kad produktas termiškai neapdorotas, o laboratorinį nustatymo metodą.
Suaugusio šuns sausame maiste baltymų paprastai būna 20–30 procentų, riebalų – 10–18 procentų. Aktyviems ir dirbantiems šunims tinka viršutinė šių ribų dalis, ramesniems, sterilizuotiems ar linkusiems priaugti svorio – apatinė.
Labiausiai klaidina žodis „pelenai“. Į maistą jų niekas nededa: taip vadinamas mineralinių medžiagų – kalcio, fosforo, magnio ir kitų – kiekis, kuris liktų laboratorijoje sudeginus mėginį. Įprasta reikšmė sausame maiste – apie 5–8 procentus.
Lyginant sausą ir drėgną maistą reikia atsižvelgti į drėgmę. Konservuose baltymų gali būti nurodyta vos 8–10 procentų, bet juose apie 80 procentų vandens. Perskaičiavus sausajai medžiagai, baltymų dalis dažnai būna panaši kaip granulėse ar net didesnė.
Priedai ir šėrimo lentelė
Atskiroje eilutėje surašomi priedai: vitaminai A, D3, E, mikroelementai – cinkas, varis, jodas, selenas. Jų buvimas visaverčiame maiste yra norma, nes būtent jie užtikrina, kad racionas subalansuotas.
Jei šunų maistas kokybiškas, jo pakuotėje visada rasite ir šėrimo lentelę, kurioje dienos norma nurodoma pagal šuns svorį ir aktyvumą. Lentelė – atskaitos taškas, ne griežta taisyklė. Jei šuo per mėnesį priauga ar numeta svorio, porcija koreguojama maždaug dešimčia procentų. Paprasčiausias patikrinimas namuose: šonkauliai turi būti lengvai apčiuopiami, bet ne išsišovę, o žiūrint iš viršaus – matomas liemuo.
Dienos normą patogiausia atseikėti virtuvinėmis svarstyklėmis. Matavimo puodelis, ypač pripiltas „iš akies“, nesunkiai suklysta penktadaliu.
Keičiant maistą nauju, pereinama palaipsniui – per penkias–septynias dienas, kasdien didinant naujo maisto dalį dubenėlyje. Taip virškinimo sistema spėja prisitaikyti, ir net labai tinkamas produktas nesukelia laikinų sutrikimų.
Ko ieškoti dar
Pakuotėje verta rasti dar tris dalykus:
- Tinkamumo terminą ir partijos numerį. Sausas maistas po atidarymo geriausias maždaug mėnesį ar pusantro, laikomas sandariai, vėsioje ir sausoje vietoje.
- Gamintojo kontaktus. Rimtas gamintojas nurodo, kur kreiptis su klausimais.
- Granulių dydį. Mažų veislių šunims didelės granulės tiesiog nepatogios.
Etiketė – pokalbio su veterinaru pradžia
Mokėjimas skaityti etiketę leidžia palyginti du produktus per kelias minutes ir nepasikliauti vien pakuotės dizainu. Specializuotose parduotuvėse, pavyzdžiui, „Anivet“, prie kiekvieno produkto pateikiama visa sudėtis ir analitinės sudedamosios dalys, tad palyginti galima neišeinant iš namų.
Jei šuo turi jautrų virškinimą, odos problemų ar yra specifinio amžiaus, etiketę verta parodyti veterinarijos gydytojui. Tuomet pasirinkimas remiasi ir pakuotės duomenimis, ir konkretaus gyvūno poreikiais – o tai geriausias derinys.