Kai išeina artimas žmogus, laikas tarsi sustoja. Tačiau aplinkui viskas juda toliau, ir kažkas turi imtis veiksmų. Šis straipsnis skirtas tiems, kurie atsidūrė šioje situacijoje ir nežino, nuo ko pradėti.
Čia nerasite paguodos žodžių ar filosofinių apmąstymų. Tik aiški informacija, kuri padės išlaikyti šaltą protą tada, kai emocijos neleidžia mąstyti.
Kai mirtis įvyksta namuose
Pirmiausia reikia iškviesti greitąją medicinos pagalbą, net jei akivaizdu, kad žmogus jau miręs. Medikai oficialiai konstatuos mirtį ir iškvies policiją, jei to reikalauja procedūra. Tai standartinis procesas, nebūtina jaudintis.
Po mirties konstatavimo gaunamas pirminis dokumentas. Su juo reikės kreiptis į polikliniką arba ligoninę dėl medicininio mirties liudijimo. Šį dokumentą išduoda gydytojas, ir jis būtinas visiems tolesniems žingsniams.
Jei mirtis įvyko ligoninėje ar globos namuose, administracija paaiškina tolesnius veiksmus. Dokumentus paprastai galima atsiimti kitą darbo dieną.
Dokumentų tvarkymas: ką ir kur
Turint medicininį mirties liudijimą, reikia kreiptis į civilinės metrikacijos skyrių. Ten išduodamas oficialus mirties liudijimas, kurio prireiks bankuose, notarų biuruose, darbovietėje ir kitur.
Jei velionis gyveno vienas, verta iš karto pagalvoti apie buto ar namo apsaugą. Liūdna realybė, tačiau pasitaiko atvejų, kai tušti būstai sulaukia nepageidaujamų lankytojų.
Dokumentų sąrašas gali atrodyti baugiai, tačiau profesionalūs laidojimo namai perima didžiąją dalį šios biurokratijos. Tai viena priežasčių, kodėl verta kreiptis į specialistus kuo anksčiau.
Laidojimo namų pasirinkimas
Šeimos dažnai klausia, ar būtina kreiptis į laidojimo namus, ar galima viską sutvarkyti patiems. Teoriškai įmanoma, tačiau praktiškai tai sukelia daug papildomo streso.
Laidojimo paslaugos Vilniuje ir kituose miestuose apima ne tik karsto ar urnos parinkimą. Specialistai koordinuoja transportavimą, tvarko dokumentus, bendrauja su kapinių administracija, užsako gėles, organizuoja gedulingus pietus. Visa tai daryti pačiam gedulo būsenoje yra itin sudėtinga.
Renkantis laidojimo namus, verta pasitikėti rekomendacijomis arba tiesiog paskambinti ir pasiklausyti, kaip su jumis bendrauja. Jei jaučiate empatiją ir norą padėti, o ne spaudimą pirkti brangesnes paslaugas, esate tinkamoje vietoje.
Sprendimas dėl laidojimo būdo
Vienas pirmųjų klausimų, kurį užduos laidojimo namai: tradicinis laidojimas ar kremavimas?
Jei velionis buvo išsakęs savo norus, sprendimas aiškus. Jei ne, šeima turi apsispręsti pati. Palaikų kremavimas pastaraisiais metais tampa vis populiaresnis pasirinkimas. Jis suteikia daugiau lankstumo planuojant ceremoniją ir dažnai yra ekonomiškesnis.
Svarbu žinoti, kad kremavimas neužkerta kelio religinėms apeigoms ar tradiciniam atsisveikinimui. Šeima gali organizuoti šarvojimą, mišias, visas įprastas ceremonijas, o kremavimas atliekamas vėliau.
Artimųjų informavimas
Skambinti giminėms ir draugams su liūdna žinia yra vienas sunkiausių dalykų. Kai kurios šeimos pasidalina šią naštą: vienas žmogus skambina vienai grupei, kitas kitai.
Šiandien daug kas informuojama ir socialiniuose tinkluose. Tai asmeninis pasirinkimas, tačiau verta pagalvoti, ar artimiausi žmonės nenorėtų sužinoti asmeniškai, o ne iš viešo įrašo.
Darbovietėms, bankams ir kitoms institucijoms pranešti galima vėliau, kai turėsite oficialų mirties liudijimą.
Ko nedaryti per pirmąsias dienas
Priimti didelių finansinių sprendimų. Gedulas nėra tinkamas metas parduoti automobilį, butą ar skubiai dalintis palikimą. Visa tai palaukia.
Viską daryti vienam. Net jei esate šeimos „stipruolis”, priimkite pagalbą. Leiskite kitiems atvežti maisto, pabūti su vaikais, tiesiog pasėdėti šalia.
Lyginti save su kitais. Kiekvienas gedi savaip. Nėra teisingo būdo išgyventi netektį.
Kai praėjo pirmos dienos
Po ceremonijos dažnai užklumpa tuštuma. Kol buvo rūpesčių ir reikalų, galva buvo užimta. Dabar ateina tikrasis gedulas.
Tai normalu. Ir tai gali trukti ilgiau nei tikėjotės. Jei jaučiate, kad sunku susitvarkyti, kreipkitės į specialistus. Psichologo pagalba gedulo metu nėra silpnumo ženklas.
Gyvenimas tęsiasi. Ne todėl, kad netektis būtų užmiršta, o todėl, kad žmogus, kurį praradote, tikriausiai to ir norėtų.